laidyti

láidyti, -o (-ija), -ė (-ijo) iter. leisti. 1. tr. dažnai leisti kam kur įeiti ar išeiti, vykti: Laidyti laukan (išleidinėti pro duris į lauką) Šts. Petras láido gyvolius girdyti Kv. Piemens láido bandą į javus Žem. | Kur yr drigantas láidomas [prie kumẽlių]? Als. 2. tr. vienas kitą paleisti pavaduojant: Pasivalgyk numie, piemeneli, kas tave belaidys, išejus ganyti! Šts. | refl.: Banda užėdusi pradeda stovinėti, piemenys pusryčio laidosi Žem. 3. tr. Šv ginti bandą, gyvulius į lauką ganyti: Avys bliūvavo, piemenys laidė bandą Žem. Mes jau pradėjom gyvolius po dobilienas láidyti Pln. 4. tr. leisti lėkti, skristi, bėgti: Jo savininkas turėjo sūnų, ištisas dienas laidantį aitvarus ir vaikantį balandžius rš. 5. tr., intr. Šv, Vj, Srv mėtyti, svaidyti: Piemenys iš rankos láido akmenis Krkl. Vaikai, negerai darote, kad pagaliais láidote avis Vl. Ai, nemesk, nelaidyk mane, motynėle, raudonais obuolėliais JV787. Skirdami geresnį dalgį, laido dalgius: geresnis – lengvesnis, nuleka arčiau Ggr. | prk.: Ta saviškė – atžūli, neprieinama ožka, žodžiais kaip strypais laido Žem. Ne vieno žodžio nelaidė (netarė) veltui rš. Sąmojus laido rš. | refl. vienas kitą mėtyti: Vaikai láidos su sniegais Kv. | prk.: Skaudžiais žodžiais kaip strypais láidosi Skd. 6. tr. bet kur numesti, ne vietoje padėti, nevertinti: Kam laidai pirštines? Paskuo nerasi Als. | prk.: Buvo ponas, o dabar pasieniais láidomas (nevertinamas, stumdomas) žmogus Rt.

láidytinai adv.: Nenudėvės [drabužio], ale láidytinai nulaidys (bemėčiodamas po kampus, sutrins) Lkv. | refl.: Láidės čia kai kame muno batai, a nematėt? Šts. Mun šimtinės neláidos kaip skiedgaliai po kiemą Šts.

7. tr., intr. J, S.Dauk šaudyti: Pro bokšto skyles tečiau strėles laidė, nes parako ir šautuvų tuokart dar nežinojo M.Valanč. Tai mes jaunuosius laviname taikliai raketas laidyti rš. Laidė iš ermetų, bet nežadėta buvo kulka pareiti, ir likau gyvas Šts. 8. refl. leistis, skristi žemyn: Vanagas láidos (skraidydamas nusileidinėja po truputį žemyn), vištą nučiups Kp. Puikiai skraidote, puikiai iš padangės laidotės – verti būsite erelių vardo rš. 9. refl. Kl kristi, pulti: Liuob žvaigždės laidysis speiguotą naktį Šts. 10. refl. čiuožti, rogutėmis važinėtis nuo kalno: Vaikai nuo kalnų láidos kai padūkę – gal roges sudaužyt Jrb. Liuob láidysis vaikai su ragelėms nu kopų Plng. 11. tr. R133, MŽ175, K, Kv leisti nuo kelmo, kirsti (medžius): Mudu [girioje] medžius láidysiva, o tu vežk Skr. 12. tr. Kos133 daryti užtvarą iš nukirstų medžių ar šakų, taškuoti. 13. tr. Kv daryti nuožulnumą: Plaukus láido (apkarpo taip, kad į apačią eitų vis trumpyn) Vdk. 14. tr., intr. Užv, Lkv mezgant mažinti akių skaičių, suimti akis, siaurinti nėrinį: Per anksti pradėjai láidyti – išeis smaili pirštinė Kv. Netrukus bengsu ir antrą kojinę – jau pradėjau láidyti Vkš. 15. tr. barstyti: Piemuo láido akmenėlius, o žąsis plunksnas J. Turim kult vasarojų, bo pelės láido Vdžg. Kiaunės ir voverys po medžius skraido, riešutų kevalus ant žemės laido D103. 16. tr. Rs atlaisvinti, atpalaiduoti ryšį, atrišti: Reikėjo pėdus láidyt, paspėt į mašiną Jrb. Prigrūdo pilną klojimą nelaidytų pėdų SI377. 17. tr. atkasinėti, kad vanduo nubėgtų: Vagas láidau vandeniuo nubėgti Šts. 18. tr., intr. Up, Krš dėti minkštus, be lukšto kiaušinius: Višta dėjo dėjo gerai, ir pradėjo láidyti Š. Mūsų vištos seniai jau minkštais láido Kp. Vištos minkštpaučius láido Jrb. 19. refl. bliūkšti: Pirma buvau suputęs, paskui putmenys ėmė láidytis, ir atsirado šašų Šll. 20. refl. tirpti: Iškorijęs ledas kiunža, laidos rš. 21. tr. K, Kv tekinti, bėginti: Láido girą – pilia viršun [kubilo] ir vėl išleidžia Kp. Ana láido (valo) grobus J. 22. tr. SD41, Vrn, Vlk, Lkm, Brsl, Rod melžti: Žaloji užtrūko, o dvyląją dar láidom Sv. Karvių buvo trys šimtai láidomų Drsk. Gera karvė, tik kieta láidyt Psn. ^ Davė karvę, tai mokėk laidyt (gavai vietą, mokėk ją laikyti) Ml. Kam vaina, o kam karvė láidoma (kas vargsta, o kas lengvai pelnosi) Ut. Anas tik až ragų laiko, o aš láidau (man tenka visas pelnas) Trgn. | refl. tr.: Atavedžiau karvutę, galėsit láidytis Prng. 23. refl. būti melžiamam, duoti pieną (apie melžiamą gyvulį): Maniškė da láidos OG287. Kai [karvė] nesláido priekin, tai ir po teliavimo krešenų skonis Prng. Karvė laidos krauju Dglš. 24. tr. Rod prk. išnaudoti: Anas mane laido ir laido kap tą bergždžią karvę Arm. Tol láidė, kol neliko nė skatiko Ml. 25. refl. prk. leistis išnaudojamam: Laidysi tolei, kolei láidysis Slk. 26. tr. pamažu kišti: Láidė pėdus į mašiną ir įkišo ranką Ggr. 27. tr. vaistus švirkšti: Kol adatas laidė, buvo gyva Šts. Yr papratusi láidoma, vargu vaistų leidimas beišgydys Šts. 28. intr. glaudžiai sujungti, suleisti (apie dailidės darbą): Stalius gerai láido, durėse jokio plyšelio nėra Up. 29. tr. M.Valanč, Šts siųsti (pasiuntinius, prekes, laiškus…): Siuntinius su dovinoms Vytaudui laidė, lūkurdamas ateinančios pagalbos S.Dauk. Ka buvo ligoninė[je], pradėjo laiškus láidyti Ms. | refl.: Pasisendina mergos, laiškais besilaidydamos su kavalieriais Lnk. 30. tr. eikvoti, gaišinti: Tę vėl láidė pinigą kai šieną Jrb. Nenorėdama tėvo piningus nereikalingai laidyti, ryžosi grįžti atgal suvis namo V.Piet. 31. tr. BŽ592, Vaižg lyginti: Įvedė Šalteikiuose laidytos apykaklės, kaklaraiščio ir cilinderio madą I.Simon. Senoviškas švarkas kadarojosi prie jo neláidytų kelinių Š. 32. tr. klostyti, gobstyti: Sermėgą láidė ant kumelės, kad nenirstų (pamačiusi mašiną) Nt. 33. tr. lupti, mušti: Ėmė diržu laidyti šonus Lkv. 34. intr. smarkiai bėgioti, šokinėti; plg. laigyti 1: Geri arkliai – važiuojant laido Šmk. Ožka láido, lipę atmetusi Šl. ^ Per dieną laidė, per dieną graibė, namo parėjo, ant tvoros pakabino (grėblys) LTR. Lydė laidė, po šilą skraidė, žarnas paliko, pati namon parbėgo (šaudyklė) LTR. 35. refl. bastytis, keliauti: Láidaus po svetimus žmonis, numų neturėdamas Varn. 36. refl. imtis, mėginti, pradėti ką daryti: Viščiokai láidos láidos skrist, ir pradeda skraidžiot J.Jabl(Kp). 37. tr. smaginti, imti ką smarkiau daryti: Láido sūpuokles J.Jabl(Kp). | refl.: Akmuo, žemyn lėkdamas, láidos, vadinas, smaginas, vis greityn ir greityn lekia Vr.

◊ akimìs láidyti nužvelgti: Kur tik einu, jis vis mane akim láido ir láido Šl.

dantìs láidyti

1. plūsti, dergti: Kaip laido ant jos dantis, taip laido Žem.

2. karštai gintis atsikalbinėjant: Nelaidyk dantų, vis tiek kaltas esi Krp.

gérklę (ger̃klę Krš, Yl, kakarìnę) láidyti Grv rėkauti, šūkauti: Reik ar nereik, o láido gerkles Vlkv. Taigi, taigi, kaipgis, laidyk čia gerklę! Žem. Levutė ant visų kakarinę laido rš. | Giraitėj krūmely dagilis kėksojo ir gerklę laidė rš.

juokùs láidyti juokauti: Ko čia juokus láidai! Vkš.

komèdijas láidyti Šts pokštus krėsti, išdaigauti, kvailioti: Ans komedijas láidys, dar vesi [girtą]! KlvrŽ. Mes komedijas láidom, o ans rašo Trk.

lydžiùs láidyti smarkiai bėgioti, šokinėti: Taip kaip vakar iš Vilniaus parvažiavau, o ant rytojaus arkliai lydžius láidė Jrb.

liežùvį (liežuviùs) láidyti

1. plepėti: Anokia čia darbininkė – liežuviui tik laidyti! Žem. | prk.: Blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: „Nabagėli, nabagėli!“ Žem.

2. Lš bartis, keikti, plūsti: Neišpuola, girdi, keikti, liežuvį laidyti Žem.

3. apkalbinėti, šmeižti: Tu nieko daugiau nežinai, tik liežuvius láidai Gs. Liežuvį láido – šiokias tokias kalbas ant kita kitos meluoja Škn.

\ laidyti; antlaidyti; aplaidyti; atlaidyti; įlaidyti; išlaidyti; nulaidyti; palaidyti; parlaidyti; perlaidyti; pralaidyti; prilaidyti; sulaidyti; užlaidyti